MEDEINA, VILKAS IR KIŠKIS: KĄ ŽENKLAI BYLOJO MŪSŲ PROTĖVIAMS?

Šiandien minima Šv. Huberto diena – medžiotojų globėjo šventė, primenanti žmogaus ryšį su mišku, gamta ir jos paslaptimis. Tačiau ar kada susimąstėme, kuo tikėjo mūsų protėviai dar gerokai prieš įsitvirtinant krikščioniškosioms tradicijoms?

Baltų pasaulėžiūroje miškas buvo gyvas, paslaptingas pasaulis, turintis savo globėjus. Viena jų – Medeina, dar vadinama Žvorūna – siejama su mišku, žvėrimis ir medžiokle. Jos vardas aptinkamas ir istoriniuose šaltiniuose, pasakojančiuose apie karaliaus Mindaugo laikus.

Įdomu tai, kad senuosiuose tikėjimuose netikėti susitikimai miške galėjo būti suprantami kaip ženklai. Kelią perbėgęs kiškis buvo laikomas perspėjimu: medžioklė gali būti nesėkminga, o kartais – net pavojinga. Todėl geriau apsisukti ir grįžti namo. Tuo tarpu vilkas galėjo pranašauti sėkmę. O jei prisiminsime, kad Medeina mitologijoje siejama ir su vilko pavidalu, šis ženklas įgauna dar gilesnę prasmę – galbūt tai buvo suvokiama kaip pačios miško deivės palankumas.

Nuotraukoje – Pažintinio mitologinio tako skulptūra „Medeina ir Zuikių dievas“, primenanti apie senuosius baltų tikėjimus ir ypatingą mūsų protėvių ryšį su mišku bei jo gyventojais.