Dėl reljefo ir moreninių nuogulų šiuose kraštuose vyrauja per poledynmetį susiformavę velėniniai jauriniai dirvožemiai.
Kitaip dar šie žemės tipai dabar priskiriami balkšvažemiams bei išplautžemiams. Dažniausiai vyrauja žvyras, priemolis, tačiau Kančiogino ežero rytiniame krante glūdi ir molio sluoksniai.
Natūralios augalijos daugiau siaurose upelių ir ežerų pakrantėse ir keliuose nedideliuose miškeliuose.
Stambiausi brandesni miškai auga Šventos ir Bėlio ežero klonio apylinkėse. Lapuočių medžių mažiau, o parke dižiąją dalį miškingų vietovių užima pušys, eglės. Tačiau statesniuose ežerų šlaituose ar atviresnėse vietose matomi ąžuolai. Natūralios pievos užima nedidelius paežerių plotus. Labai vertingi upelių, pelkučių ir ežerų virtinių kompleksai, sudarantys drėgnų teritorijų koridorius, kuriuose geros sąlygos biologinei įvairovei. Paežerėse pasitaiko melvenynų bendrijų, kuriose gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių: baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus), mažoji šimtūnė (Centunculus minimus).
Pelkėtose vietovėse susisluoksniuoja augalai ir jų nuokritos, pamažu virsdamos durpėmis, o pačios pelkės tampa unikaliomis pakankamai uždaromis ekosistemomis.
Tas jų savitumas atsispindi ir mūsų kalboje, kurios pagalba stengiamės perteikti vieni kitiems savo požiūrį į supantį pasaulį. Ne veltui šiems išskirtiniams gamtos kūriniams suteikta tiek daug pačių už save kalbančių vardų: bala, tyrelis, šlapynė, kemsynas, liūlynė, raistas, liūnas…
Dauguma pelkių susiformavo pasitraukus paskutiniam ledynui, kuomet susidarė pelkėjimo procesams palankios sąlygos. Tirpdamas, ledynas ne tik suformavo Švenčionių aukštumos horizonte besistiebiančias kalvas, bet ir žemesnėse daubose, dabartinių ežerų dubakloniuose paliko savo gamtinį pėdsaką. Mes dažnai vertindami kraštovaizdį pirmiausiai atkreipiame dėmesį į teigiamas reljefo formas – kalvas, aukštesnius medžius, pastatus. Tačiau ir neigiamos žemės paviršiaus formos turi ne ką menkesnį vaidmenį kuriant kraštovaizdį. Pelkių kompleksai (pelkynės) – vieninteliai namai reliktinėms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios gali būti labai pažeidžiamos, nes neprisitaikiusios gyvuoti kitokiose buveinėse. Pelkėse intensyviai kaupiasi organinės medžiagos, mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimas. Su jų atliekamomis funkcijomis yra glaudžiai susijusi visa gyvybės raida. Šlapynės reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų hidrologinį režimą.
Sirvėtos regioniniame parke nėra didžiulių pelkynų. Yra tik kelios vietos, kurias drąsiai galima būti joms priskirti. Vyrauja nedidelių aukšapelkių ar tarpinių pelkių tipo kemsynai. Dažniausiai tai paežerėse esančios šlapynės, kurios, viena vertus, apsunkina ežerų rekreacinį naudojimą, bet, kita vertus, padeda išlaikyti natūralius ekosistemų formavimosi procesus, ekologiniais tinklais sujungia ežerus ir upelius.
Vadinamoje Raudonės aukštapelkėje, kurios dugnu nuvingiuoja Šventos ozas, tikrai išsirtinės sąlygos augalijai bei gyvūnijai.
Gausu čia durpių, ką liudija tamsiai rusvos spalvos vanduo, tekantis upeliu iš šios šlapynės buvusio Šventos dvaro tvenkinio link. Taigi šiame rūgščiame dirvožemyje maža deguonies, ir, savaime suprantama, yra didelis vandens kiekis. Šiame beveik 20 ha plote auga visoms aukštapelkėms būdingi augalai: pelkiniai gailiai (Ledum palustre), šiliniai viržiai (Calluna vulgaris), kiminai (Sphagnum sp.), paprastosios spanguolės (Vaccinium oxycoccus), vaivorai (Vaccinium uliginosum), o iš stambesnių matomi keli liekniniai beržai (Betula humilis). Ypač šią pelkėtą vietovę mėgsta briedžiai – dažnai rytais galima pamatyti juos šalia, arba pabaidytą jauniklį nušlepsiantį per balą tolyn. Kalvų šlaituose, smėlyje gausu usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides), barsukų (Meles meles) urvų, kurie pasirinko būtent šią pelkės prieigų buveinę.
Išskirtinis yra užpelkėjęs Saločio ežero apyežeris, ypač pietinė pusė.
Tai Astravo pelkė. Ji pasižymi nemaža retų augalų ir gyvūnų rūšių įvairove, bei Europos Bendrijos svarbos tarpinių pelkių ir liūnų buveinėmis. Čia ūdrų (Lutra lutra), retų pilvakojų moliuskų – mažųjų suktenių (Vertigo angustior) gyvenamoji vieta. Ežeras pasižymi mažomis salomis, pusiasaliais. Keliuose iš jų auga ąžuolai, kurie yra namai daugeliui vabzdžių rūšių, kurių tarpe išsiskiria niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita). Kažkada čia rasta ši reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Taip pat šios knygos puslapiuose minimas ir 2015 m. čia aptiktas mažiausias žirgelis Europoje – mažoji nehalenija (Nehalennia speciosa). Rytais girdisi pilkųjų gervių (Grus grus) klykavimai, kurioms ši pelkėta buveinė yra tinkama vadinti nuolatiniais namais, iš salų dažnai pakyla didysis baltasis garnys (Egretta alba). Keliaujant pakrante, nendrynuose įprasta girdėti baubiant didįjį baublį (Botaurus stellaris).
Kitoje vieškelio pusėje, priešais Aučynų piliakalnį, tvyro nedidelė bala.
Ji taip ir vadinama – Didžioji bala. Tai viena iš kelių regioniniame parke esančių raudonpilvės kūmutės (Bombina bombina) radimviečių. Kiekvieną pavasarį, nutirpus sniegui šioje pievoje, supančioje balą, pasigirsta šių varliagyvių patinėlių skleidžiamo kukavimo koncertas. Kadangi Saločio ežero apylinkėse randama tiek daug retos rūšies statusą turinčių atstovų, ši pelkė paskelbta telmologiniu draustiniu. Jo užimamas plotas 89 ha priklauso vieningam specialių saugomų teritorijų Europos ekologiniam tinklui Natura 2000.
Žeimenėlės upė ir jos slėnis – kita retų rūšių išsaugojimui skirta buveinė, įtraukta į Natura 2000 teritorijų tinklą.
Svarbi ši upelė retiems, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems dvigeldžiams moliuskams – ovaliosioms geldutėms (Unio crassus). Pasislėpę netaisyklingo ovalo formos tamsiai rudoje kriauklėje, sudarytoje iš dviejų geldelių, negiliose upelio sraunumose, kur dugną sudaro smulkus žvirgždas ir akmenys, moliuskai lėtai šliaužioja dugnu ir įsikasę į gruntą taip, kad iš jo kyšo tik užpakalinė kriauklės dalis.
Paprastai ovaliosios geldutės įsikuria švariose upėse ir upeliuose su greita tėkme, kur vanduo yra skaidrus ir sąlyginai šaltas, nėra augalų arba tik vietomis auga vandens samanos, elodėjos, kurklės, krantai apaugę medžiais ir krūmais ir yra pakankamai žuvų, kurios padeda išplisti geldučių lervutėms. Srauniam Žeimenėlės upeliui vietomis kelią pastoja bebrų užtvankos, nuvirtę medžiai, šakos ir nieko nebestebinančios žmonių paliktos nereikalingos buitinės atliekos. Tuomet tėkmė sulėtėja, upelis išsilieja iš krantų užtvindydamas nemažus miško plotus, susidaro palankios sąlygos kauptis dumblui ir augti aukštai žolinei augalijai. Mažėjant tinkamų buveinių šie gėlavandeniai moliuskai nyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Šalia Žeimenėlės upelio aptinkama ir dar vienos retos vabzdžių rūšies – auksuotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) populiacija.
Šis margas drugys mėgsta žemapelkės tipo buveines, kuriose auga įvairios žemaūgės viksvos ir panašūs augalai. Rečiau aptinkami sausose pievose, kaip yra ir šiuo atveju. Šiuose stačiuose dubaklonio šlaituose taip pat rastos didžiojo auksinuko (Lycaena dispar), machaono (Papilio machaon), baltajuosčio melsvio (Aricia eumedon), pievinio satyriuko (Coenonympha tullia) rūšys. Dažnai galima stebėti iš miško prieglobsčio maitintis nusprendusį ištrūkti slapuką juodąjį gandrą (Ciconia nigra).
Tęsiant Natura 2000 ekologiniam tinklui priskirtų teritorijų apžvalgą Sirvėtos regioniniame parke, grįžkime prie ežerų.
Menturdumblių buveinių apsaugai svarbūs yra Ilgio, vienas iš penkių hidrografinio draustinio esančio šalia Stanislavavo ežerų, Mergežerio bei Merkmenų. Mergežerio ežeras garsus dar ir tuo, jog jame daug plačiažnyplių vėžių (Astacus astacus).