Sirvėtos regioninis parkas – vieną raiškiausių ežeruoto moreninio kalvyno struktūrų bei šalies mastu unikalią Žeimenos ir Dysnos (Nemuno ir Dauguvos baseinų) takoskyros ekosistemą turinti saugoma teritorija.
Pagrindinis aukštumos bruožas regioniniame parke – Sirvėtos, Miškinio-Beržuvio ir Mergežerio-Ilgio dubaklonių tinklas. Būtent pastarasis kerta kalvyną, atskirdamas Čiūlėnų, Stūglių bei Neversčių kalvų grupes. Tai svarbus geomorfologinis vienetas, miškingiausias takoskyrinis Dauguvos baseino ir Žeimenos pabaseinio masyvas centrinėje dalyje. Sirvėtos regioninis parkas atsiskleidžia kaip viena raiškiausių stačiašlaičių ežeringų senslėnių bei moreninių kalvynų komplekso saugoma teritorija šalyje. Dažnas prašalaitis, pirmą kartą atradęs šiuos kraštus, pakrikštija šią kalvų ir slėnių pynę „Lietuvos Šveicarija“.
Sirvėtos dubaklonis yra Ištįsęs į šiaurės rytus, šis senklonis tęsiasi 30 km, o regioniniame parke – 12 km. Sirvėtos senklonio plotis siekia 500–800 m, o vietomis ir 1,2–1,5 km. Vyraujantis gylis nuo 20 iki 50 m. Pelkėtame dubaklonio dugne yra daug priešpaskutinės ledyno stadijos moreninių ir smėlingų kalvų, įvairių suklostytų ar suneštų pylimų.
Dubaklonyje telkšo Bėlys ir Bėlaitis, Sėtikis, Sirvėtas, Adamavo, Kančiogino ežerai ir smulkesni vandens telkiniai. Visus juos tarsi į žėrinčią vandens grandinę sujungia didesni ir mažesni upeliai. Bėlis ir mažasis Bėlaitis jungiasi mažyčiu upeliuku, iš Bėlio išteka bevardis upelis, stačiais šlaitais, nešantis vandenis į Sėtikį. Rytiniame Sėtikio ežero gale, savo ilgą kelionę pradeda upelė, sujungdama ežerėlius ir vis keisdama savo vardą: Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta…
Sirvėtos dubaklonis palaipsniui pereina į žemesnį terasų klonį, kur už Bėlio ir Bėlaičio ežerų įsikūrę Lygumų kaimai. Mat, palyginus šią vietovę su aplinkinėmis. tikrai atrodo, jog prasidėjo lygumos. Jau piečiau šis senklonis išplatėja vietomis iki 2 km, o ilgis siekia iki 20–ties kilometrų. Jo plokščiame dugne vagas graužiasi Kūnos ir Meros upelės. Iš čia ir šio pakitusios geomorfologinės struktūros pavadinimas – Kūnos–Meros klonis.
Centrinėje regioninio parko dalyje, Čiūlėnų kalvas iš šiaurės į pietus vagoja Mergežerio–Ilgio dubaklonis. Tai vadinamoji neatsikūrusi rina, kurią akivaizdžiai matome pažvelgę į pailgus, vorele išsidėsčiusius ežeriukus – Mergežerį, Možerį, Ilgį, Šiaurį, Vystutį, Egležerį. Neatsikūrusi ji dėl to, kad ledyno tirpsmo vandenys beveik nenuardė šiuos vandens telkinius supančių banguojančių kalvų. Galima sakyti, gamta pasistengė suteikdama šiai vietovei ypatingas savybes.
Aukščiausios Čiūlėnų kalvyno viršūnės iškyla abipus rininės kilmės ežerėlių virtinės Adomiškės, Kniceriškės kaimų apylinkėse iki 239 m virš absoliutinio jūros lygio. Penki iš išvardytų ežerų, esančių netoli Stanislavavo gyvenvietės, patenka į Ilgio hidrografinį draustinį. Jis įkurtas tam, kad būtų galima atskleisti šios teritorijos unikalumą bei išsaugoti tas vertybes, kurios ir daro jį tokiu: ežerus supa kalkingos žemapelkės su gausiomis menturdumblių bendrijomis, kitais retais ir saugotinais augalais.
Keliaujant į Sirvėtos regioninio parko vakarinę dalį, galime pastebėti, jog ji yra žemesnė, kalvelių ruožai ne tokie raiškūs, kol nuolat švelnėdami galiausiai pereina į Žeimenos lygumą vakaruose. Čia matome žibančius Miškinio, Švento, Ilgio, Saločio ir Beržuvio ežerus. Pastarieji telkšo lėkštadugnyje tarsi su likusiomis poledyninėmis moreninėmis salomis Miškino–Beržuvio klonyje. Šiauriniame gale į šiaurės rytus nuo Miškinio ledo tirpsmo nešamos vandenų srovės delta. Čia susikaupę žvyro klodai ir šiandien eksplotuojami Zablatiškės smėlio ir žvyro karjere. Pietuose šis senklonis, kaip ir Sirvėtos, atsiveria į tą patį Kūnos–Meros klonį.