Visas Sirvėtos senklonis su daugiavardžio upelio sujungtais ežerais nuo Švenčionių iki Kančiogino ežero yra 500–800 metrų, o vietomis ir 1,2–1,5 km. Gylis vyrauja nuo 20–ties iki 50–ties metrų. Šiame pelkėtame dubaklonio dugne pūpso daug priešpaskutinės ledyno stadijos moreninių ir smėlingų kalvų, įvairių suklostytų ar suneštų pylimų. Šiose vietovėse dubaklonio šlaituose daugelyje vietų į paviršių veržiasi požeminis vanduo. Todėl aplink šiuos ežerėlius yra nemažai versmių, šaltinių. Vieni iš jų žinomi gan plačiai, kaip, pavyzdžiui, saugomas hidrogeologinis gamtos paminklas Lino verdenės šaltinis arba vietinių gyventojų dažnai lankomi keli šaltinėliai prie Bėlio. Kiti gi dar gali būti aptinkami keliaujant statesniais šio dubaklonio šlaitais, miškų, supančių ežerus, tankmėje.
Rytuose iškilusios kalvos abipus senojo ledyno vandens tėkmės slėnio sudaro didžiąją Sirvėtos kraštovaizdžio draustinio dalį. Taigi jis tam ir skirtas – išsaugoti raiškų stačiašlaitį dubaklonį su sudėtinga hidrografine Bėlio, Sėtikio, Sirvėtos, Staškinės, Kančiogino pratakių ežerų sistema, Lukšiškių sausklonį ir Sėtikio atragį, natūralių buveinių įvairovę su paprastaisiais kardeliais, dėmėtomis bei baltijinėmis gegūnėmis, ūdrų ir baltųjų kiškių buveinėmis, unikalias kalkingas paežerines žemapelkes, paežerėse dažnas kalkingas atodangas ir savitos planinės struktūros Kančiogino miestelį su vertingais liaudies architektūros kompleksais.
Įkūrimo tikslas yra išsaugoti šį raiškų dubaklonį, miškus su brandžiais eglynais, juodalksnynais ir pelkių intarpais, buvusio Šventos dvaro sodybą, Šventos pilkapius, išsaugoti architektūriniu požiūriu vertingą senąjį Kulniškės kaimą, išsaugoti Ilgio ežerą ir jo pakrantėse plytinčias kalkingas žemapelkes su saugomų augalų bendrijomis, senus Aidukų, Aučynų, Matukų kaimus, kultūros paminklą – Aučynų piliakalnį. Atrodo, šioms vietovėms būdingos žemesnės kalvelės, daubose plytinčios šlapynės, sausumos saleles raižantys upeliūkščiai. Bet vis tik ir Šventos kraštovaizdžio draustinis gali pasipuikuoti išskirtiniais objektais.
Skirtas išsaugoti Možerio, Ilgio, Šiauro, Vyštučio, Samanio ežerų sistemai, susiformavusiai teritorijoje, iškilusioje daugiau kaip 200 m virš jūros lygio, Ilgio ežero menturdumblių bendrijas, pakrančių kalkingas žemapelkes su saugomais augalais. Labai vertingi upelių, pelkučių ir ežerų virtinių kompleksai, sudarantys drėgnų teritorijų koridorius, kuriuose geros sąlygos biologinei įvairovei.
Aukščiausios Čiūlėnų kalvyno viršūnės iškyla abipus Ilgio rininės kilmės ežerėlių virtinės Adomiškės, Kniceriškės kaimų apylinkėse iki 239 m virš absoliutinio jūros lygio. Išskirtinės žemės paviršiaus formos ir ištįsusių kalvų grakštumas atskleidžiamas Čiūlėnų vardą turinčiame geomorfologiniame draustinyje. Jis gi ir skirtas, kad išliktų tas raiškus Šiaurės Nalšios aukštumos Čiūlėnų keterų takoskyrinis miškingas, su mišraus tipo pelkėmis moreninis masyvas.
Į šiaurę nuo Ceikinių gyvenvientės kalvos vėl pradeda intensyviai stiebtis į viršų. Tai Nevaišių eksklavas – atskira Sirvėtos regioninio parko dalis. Jai būdingas ypač raiškus priemolingo moreninio kalvyno, mišraus tipo pelkių ir pelkinių ežerėlių kraštovaizdis. Šiam kalvų masyvui išsaugoti skirtas Nevaišių geomorfologinis draustinis. Čia yra ir aukščiausias regioninio parko taškas – Nevaišių kalva, siekianti 289,7 m virš jūros lygį. Ji simboliškai tarsi karūnuoja šias išskirtines reljefo vertybes.
Botaninio draustinio įsteigimo tikslas – išsaugoti natūralias uosynų bendrijas. Paprastas uosis – vienintelis alyvmedinių (Oleaceae) šeimos, uosių genties atstovas, natūraliai augantis Lietuvoje. Augalas neilgaamžis, retai išgyvena virš 250 metų. Švesiamėgis, mėgsta derlingą kalkinę dirvą. Gryni uosynai – reti, šie medžiai dažniausiai aptinkami drauge su eglėmis, liepomis, klevais, ąžuolais, juodalksniais, beržais.