TAPK SAUGOMŲ TERITORIJŲ BIČIULIU!

Pirk Sirvėtos regioninio parko bilietą.
Informacija

Parko naujienos

FLORISTINIŲ DARBŲ PARODA

FLORISTINIŲ DARBŲ PARODA

Atvykę į Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą galite pasigrožėti Švenčionėlių miesto kultūros centro Pašaminės skyriaus darbuotojos Dalės Basiūnienės floristiniais darbais. Džiovintos gėlės ir žolynai sugulė į nuostabius paveikslus ir atvirutes,

Trumpai apie parką

Įkurtas 1992m. rugsėjo 24d.
Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos moreninės takoskyros kraštovaizdį, jos gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Parko plotas – 8755 ha
Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria itin raiškiai kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu, kuriame išsibarstę kaimai, pavienės sodybos, piliakalniai, pilkapiai, alkakalniai, unikalūs medžiai ir šaltiniai. Kone kiekviena vietovė apipinta legendomis ir padavimais.
Gamtos objektai
Regioninio parko gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis – gamtos paminklai, svarbūs tiek gamtiniu, tiek mitologiniu aspektais.
Reti augalai ir gyvūnų rūšys
Retų augalų ir gyvūnų rūšių turtinga regioninio parko gyvoji gamta. Saločio pelkėse gyvena niūriaspalviai auksavabaliai, mažosios suktenės, raudonpilvės kūmutės. Ežerą supančiuose jaunuolynuose aptinkami Sirvėtos regioninio parko simboliu tapę kukučiai.
Gamtos mokykla
Ši mokykla – tai erdvė, kurioje mokytojai ir mokiniai, studentai, stovyklautojų grupės ar šeimos turi galimybę pažinti Švenčionių aukštumos vertybes.
Lankytojų centras
Sirvėtos regioninio parko lankytojų centre apžiūrinėdami ekspoziciją tema ,,Mitologija" turite galimybę sužinoti daugiau apie lankytinas gamtos bei kultūros paveldo vertybes.
Sirvėtos regioninio parko

Išskirtinė vertė

„Ten, kur aukščiausios Lietuvos vietos galvas iškėlę, ten, iš kur upės, upeliai, upokšniai tai į Nemuną, tai į Dauguvą kelią pasirenka ir šiandien, kiek akys užmato plyti miškai – senųjų girių liekanos…“

                                                                                  Šarūnas Laužadis