INVAZINĖS REINUTRĖS: ATPAŽINKIME, KOL NEIŠPLITO
Aukšta, žalia, dideliais lapais ir smulkiais baltais žiedais.
Japoninė reinutrė Lietuvoje auginama jau daugiau nei šimtmetį, o šiandien ją galima aptikti įvairiose šalies vietose – pakelėse, pamiškėse, vandens telkinių pakrantėse, dykvietėse ir kitose pažeistose buveinėse.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas ir nereiklus augalas. Tačiau japoninė reinutrė yra invazinė rūšis, sparčiai plintanti ir galinti nustelbti vietines augalų rūšis.
Japoninės reinutrės „stiprybė“ – po žeme.
Jos šakniastiebiai ištveria stiprius šalčius, o augalas gali atželti net iš nedidelio šakniastiebio gabalėlio. Todėl nupjauti reinutrę ir ją pamiršti – neužtenka.
Lietuvoje ši rūšis labiausiai plito su išmestomis sodų ir gėlynų atliekomis. Šiandien viena svarbiausių plitimo rizikų – šakniastiebiais užkrėsto dirvožemio perkėlimas į naujas teritorijas.
Įsitvirtinusios reinutrės sudaro tankius sąžalynus, nustelbia vietines augalų rūšis ir gali keisti natūralias augalų bendrijas. Negana to, jų šakniastiebiai gali pažeisti kelius, vamzdynus, melioracijos sistemas, pastatų pamatus ir kitą infrastruktūrą.
Ir tai ne vienintelė invazinė reinutrė Lietuvoje.
Čia aptinkama ir sachalininė reinutrė. Abi rūšys panašios, tačiau jas galima atskirti pagal lapus:
- Sachalininės reinutrės lapai didesni, minkšti, su aiškiai širdišku pamatu.
- Japoninės reinutrės lapai mažesni, storesni, o subrendę tampa standūs, beveik odiški. Jų pamatas dažniausiai būna nukirstas arba pleištiškas.
Ką galime padaryti?
- neplatinti reinutrių ir jų dalių,
- neperkelti galimai užkrėsto dirvožemio
- atsakingai tvarkyti sodų ir gėlynų atliekas
- pastebėjus invazinę reinutrę, pranešti apie jos augavietę (https://inva.biip.lt/)
Gražus augalas ne visada reiškia nekenksmingą augalą. Atpažinkime invazines rūšis ir neleiskime joms plisti.