BĖLYS – SAVAS, BET DAR NEATRASTAS

BĖLYS – SAVAS, BET DAR NEATRASTAS

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Bėlio ežeras bei jo paplūdimys jau kelių kartų mylima ir lankoma vieta. Maudynės, laužų kūrenimas ir šventės neatsiejama šios vietos dalis. Tūkstančiai žmonių susirenka čia į miesto šventes ir išnaršo beveik visas Bėlio kranto apylinkes. Vasarotojai maudosi ir išnardo gyliausius Bėlio ežero vandenys. Ir galima būtų teigti, kad kiekvienas miesto gyventojas pažįsta jį kuo puikiausiai, bet vis tik Bėlį gaubia mistiškumo, paslaptingumo skraistė, kurią visai nelengva atskleisti, bet prisiliesti ir patyrinėti galima.

Paslaptingas, bet skaidrus ir švarus Bėlio vanduo, krašto svečius ir vietinius žavi savo tyrumu. Bėlio ežeras yra gyvas organizmas iš kurio gyvybingumo ir jėgų galime pasisemti mes. Bėlio ežero gyvybingumą palaiko daug tyrų versmių t.y. šaltinių, kurie veržiasi iš po žemių ir nuolat papildo ežerą gėlu vandeniu. Keli iš jų, bevardžiai šaltiniai, mums žinomi ir yra tapę traukos objektais, iš jų pasisemiama vandens namų reikmėms, kaip ir tai darydavo mūsų protėviai. Tad jų populiarumas nestebina, nes juk nuo seno tikėta, kad šaltinių vanduo turi ir gydomųjų galių.

O ten kur vanduo, ten atsiranda ir gyvybė, tiek vandenyje, tiek jo pakraščiuose. Kaip jau yra žinoma Švenčionių herbe esančios dvi seliavos plaukia į priešingas puses ir greičiausiai atspindi ne tik šių žuvų gausą mūsų kraštuose, bet ir geologiškai susiformavusius dviejų vandenų baseinus – Dauguvos ir Nemuno. Tad Bėlio ežero vandenys, kaip atskaitos taškas šioje Bėlio miško daubos vietoje pradeda savo kelionę į tarptautinius vandenis. Ežero vanduo keliauja upeliais, ežerais ir įteką į Dauguvos baseiną. Nuo Bėlio ištekantis Sėtikės upokšnis yra vienas iš jų.

Sėtikės upokšnis nėra didelis ir sraunus šiais laikais, bet jį supantys statūs šlaitai liudija, kad čia kunkuliavo aktyvus gyvenimas. Pirmiausia, besitraukiantis ledynas darbavosi ir formavo upelio vagą bei jo šlaitus, vėliau žmogus įdarbino upelį savo reikmėms. Ant stataus skardžio viršaus galima atrasti akmenimis išdėta rūsį, kurio kilmė nėra aiški. O priėjus vietą, kur Sėtikės upokšnis kerta žvyrkelį, galima išvysti seno malūno liekanas, kurios mena laikus, kai upokšnis buvo toks sraunus, kad net miltus susimalti galima buvo. Taip šioje vietoje ir Maliūniškės viensėdis, savo pavadinimą gavo.

Tikriausiai daug kam kyla klausimas, kodėl Bėlys įgavo savo pavadinimą, juk daugeliui įprastą šį rojaus kampelį vadinti tiesiog Kochanovka, kaip Šarūnas Laužadis savo sakmėse aprašęs. Bet pasirodo ne tik Bėlio ežeras ir Bėlio miškas čia tyvuliuoja, o dar visai neseniai ir to paties pavadinimo kaimas buvęs. Įsikūręs pietrytiniame ežero krante, kaimelis nebuvo didelis, tačiau žiūrint iš šių dienų perspektyvos, turėjo vaizdingą kraštovaizdį. Tačiau keičiantis kartoms kaimelis sunyko ir tik šiandien dieną išlykę apsamanoję akmeniniai namų pamatai liudija, kad šioje vietoje buvę gyvenamųjų pastatų.

Tačiau ne tik Bėlio ežero krantuose, bet ir mažytėje jo salelėje gyventojų būtą. Sakmėje pasakojama, kad ant stataus kalno, kur šiandien tik salelė beliko, skaisti mergelė su vaidilutėmis paskutiniąją šventąją ugnį su lobiais saugojo. Ir verta šia sakme tikėti, juk visai neseniai archeologai saloje aptiko vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenvietę. Tarp archeologų radinių buvo aptikti mediniai poliai, kurie tikėtina buvo kaip gynybinė užtvara, atrasti brūkšniuotosios keramikos, gyvūnų, maisto likučiai, o svarbiausia rastas židinys suformuotas iš akmenų, kurio egzistavimas kartu su šventąją ugnimi legendose aprašytas.

Legendomis neapipintas, bet ne ką mažiaus paslaptingas yra Bėlio ežero mažasis brolis Bėlaitis, kuris mažu upeliu jungiasi su didžiuoju broliu. Mažiau lankomas, bet mylimas žvėjų ir ramybės mylėtojų Bėlaitis yra tankiai apsuptas miškais ir dar stačiasniais šlaitais. Nuo Bėlio kaimo vedantis takas link Bėlaičio pamažu tampa sunkiai praeinamu takeliu. Iškart suprantama, kad žmonių šioje vietoje būna mažai, o viską valdo gamta. Čia ir akmenys iš visų pusių pabyrę, ir medžiai, kaip tie akmenys, savo vietą po audros ant stačių šlaitų radę. Žmogui telikęs mažas takelis, kurį iš vienos pusės skalauja Bėlaičio vanduo, o iš kitos status šlaitas. O jį įveikus ramiai galima atsipūsti Bėlaičio stovyklavietėje ir toliau tęsti savo kelionę.

O miškingi Bėlio miško takai veda į dar vieną paslaptingą vietą. Mažai kas žino, mažai kas matė, bet Bėlio miškuose yra apsigyvenusios undinės. Tiesa netikros, o medinės, pasislėpusios miške atokiau nuo ežero. Nenuostabu, kad ir vietiniai apie šią vietą nieko nežino, matyt undinės, kaip Šarūno Laužadžio sakmėje aprašyta, būtent godžių svetimtaučių laukia ir juos vylioja, kad tie pamatę Bėlio ežero lobius, jų į tolimus kraštus neišsivežtų. O dėka jų, mes turime šį nuostabų gaivios, tyros gamtos kampelį.

Su šiomis nuostabiomis Bėlio apylinkėmis rugsėjo 23 d. susipažino būrys žingeidžių žygeivių, kurie neišsigando stačių ledyno suformuotų šlaitų, vandes barjerų, po audros nuvirtusių medžių ir drąsiai keliavo vingiuotais Bėlio miško takais. Galima sakyti, kad besibaigiant šiltajam sezonui ir prasidedant rudeniui, šis žygis buvo savotiška padėka Bėlio ežerui, kad mes savo krašte turime vieną gražiausių ežerų Lietuvoje ir su kiekvienais metais, jis nepabosta, o tampa vis patrauklesnis. Tai buvo atsisveikinimas su mylima, visų lankoma vieta, kuri po didelio vasaros šurmulio po truputį nurims ir dar labiau pasiners į gamtos pasaulį.

O jei ir jūs norite geriau pažinti Bėlio ežerą ir pamatyti jo gražiausias vietas, galite kreiptis el. paštu sirvetos.rp.lc@saugoma.lt arba telefonu +37067295716

ASTD Sirvėtos regioninio parko grupės lankytojų centro administratorė Gintarė Untanaitė

1 thoughts on “BĖLYS – SAVAS, BET DAR NEATRASTAS”

  1. Andžejus parašė:

    Puikus ežeras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *