Verdenė, Lino vardu vadinama, papildo Sėtikį kiekvieną sekundę beveik šešiais litrais gėlo šaltinio vandens.

Per parą čia „išverdama“ apie 500 m³ geriamo vandens.

Anksčiau jis veržėsi smarkiau, debitas sumažėjo po aplinkinių teritorijų melioracijos. Šaltinis išsikrauna iš fliuvioglacialinių nuogulų: smėlio, žvirgždo ir gargždo su smulkiais rieduliais. Vanduo telkiasi pasagos formos baseinėlyje, kuris nuo ežero pusės patvenktas įrengta akmenine sienele su trimis latakais. Baseinėlio dugne aiškiai matomi besisukantys verpetai ir kylančios smėlio dalelės parodančios vandens išsiveržimo į paviršių vietas. Likęs vandens kiekis pasiekia šią užtvankėlę keliomis srovelėmis, ištrykštančiomis šiek tiek aukštėliau duburio šlaite. Žinoma, ten nuolat yra šlapia. Nuolatinė drėgmė suteikia šiam mažam savotiškam žemės lopinėliui išskirtinių sąlygų – dažnai ten auganti augalija būna vešlesnė, geriau išryškėjanti nei įprastinėje aplinkoje.

Čia auga drėgnesnį dirvožemį mėgstantys vandens augalai, nemažai asiūklių.

Lino verdenės versmės vanduo gėlas, turi palyginti nedaug mineralinių medžiagų (421mg/l), santykinai kietas, jame nėra daug natrio, chlorido, organinių medžiagų. Geležies koncentracija 0,1 mg/l. Ir Bėlio šaltinio vanduo taip pat skaidrus, gėlas, beskonis, bekvapis, tiesa, silpnai šarminis (pH 7,78). Vandenyje neaptikta nitritų ir amonio, taip pat ir geležies. Tiek kitoje Sėtikio pusėje stačiais šlaitais almantys bevardžiai šaltinėliai, tiek ir daugybė kitų smulkesnių versmių turi panašias savybes kaip ką tik aprašyto Bėlio šaltinio. Tačiau net ir vizualiai galima pastebėti, kad Lino verdenė yra kitokia: jau keliaujant šlaitu žemyn nuo Bevainiškės viensėdžio, randame besikeičiantį dirvožemį. Žvyrą keičiantis priemolis įgauna šiek tiek rausvą atspalvį ir, kuo arčiau šaltinio, tuo jis intensyvesnis. Pačios versmės aplinkoje ši spalva yra ryškesnė, jau krinta į akį ir pabrėžia pakitusios aplinkos įspūdį.

Ypač įspūdingai atrodo Lino verdenė bei aplinka šaltomis gilios žiemos dienomis.

Kadangi šaltinio vandens temperatūra, nepaisant nukritusios oro temperatūros, išlieka teigiama ir siekia apie 8 °C, vanduo baseinėlyje niekad neužšąla. Kita vertus, nuolat gausiai tekantis vanduo taip pat sunkiau užšąla. Šie visi šaltiniui būdingi elementa ir procesai sukuria tartum mažytę neužšąlančią oazę storu sniego sluoksniu apklotame šlaite. Ypatingai šaltais rytais, ledas, sukaustęs visą ežerą, bergždžiai stengiasi tą patį padaryti ir su šaltiniu. Ši kraštovaizdžio draustinio dalelė padeda napamiršti, kodėl mes vertiname gamtą ir tokias vietas paselbiame lankytinomis ir saugotinomis.

Visai nenuostabu, kad šaltinis nuo seno įgavęs paslaptingumo aureolę.

Laikytas jis stebuklingu, mat ligoniai, gerdavę šį vandenį, kaip mat išgydavę. Paties Lino verdenės šaltinio bei Sėtikės ežero vardų kilmę atskleidžia padavimas