Apie Adamavo ąžuolą

Priemolio dirvožemiai, kurie labiau paplitę rytinėje regioninio parko dalyje, yra tinkami ąžuolams augti. Daugiausiai jie auga pavieniui, iškart pastebimi pievų ir laukų horizonte ar paslėpti miško tankmėje. Šias gamtos puošmenas mini ir gerbia daugelis rašytojų, publicistų, keliautojų. Čia augusius ąžuolynus mena ir tradicijos, o viena  iš jų – tai gilių kava. Senesni žmonės dar prisimena šio gardaus gėrimo paruošimo būdą… Kai kurie medžiai dėl savo gamtinio išskirtinumo ar dėl su jais susijusių istorijos aspektų, paskelbti saugomais. Būtent šios botaninės vertybės kartu su hidrografiniu Lino verdenės šaltiniu ir sudaro Sirvėtos regioninio parko saugomų gamtos objektų sąrašą.

Vakariniame Žeimenėlės slėnio krante šeštąjį šimtmetį skaičiuoja galingas medis.

Buvusioje Adamavo dvarvietėje, vakariniame Žeimenėlės slėnio krante šeštąjį šimtmetį skaičiuoja galingas medis, tuo pačiu dvarvietės vardu vadinamas – Adamavo. Šio ąžuolo skersmuo – 2,2 m, aukštis – 26 m. 1999 metais jis paskelbtas respublikinės reikšmės saugomu gamtos paveldo objektu – medžio genetika, augavietės sąlygos ir žmogaus elgesys lėmė, kad dabar šis ąžuolas yra šimtmečius skaičiuojantis medis milžinas. Jo kamiene yra drevė, į išorę atsiverianti keturiomis angomis, o pietrytine kamieno puse nuo lajos žemyn leidžiasi didelė žaibo palikta žymė. Kelios apatinės kamieninės šakos yra išdžiūvusios, tačiau apmirusios šakos ir negyva mediena – tai neatskiriama medžio sąsaja su branda. 2010 metais VšĮ „Lietuvos arboristikos centras” sutvarkė Adamavo ąžuolo kamieną ir lają, atkūrė paviršinį dirvos sluoksnį, pašalino medį stelbiančią aplinkinę augaliją. Šiuo metu bendras ąžuolo gyvybingumas yra geras. Žeimenėlės upelio pašlaitėje taip pat į viršų šakojasi keli pavieniai didesni ąžuolai.

Bėgant metams ir keičiantis laikams Ądamavo ąžuolas tapo liūdnos istorijos liudininku.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės daliniai tiesė siaurąjį geležinkelį šalia Adamavo dvaro. Kaizerinė kariuomenė buvo apsistojusi pačiame dvare, o carinės Rusijos belaisvius laikė fermoje. Mirusius kariškius vokiečiai laidodavo prie Adamavo ąžuolo, tačiau jokios kapinių buvimo žỹmės nėra išlikusios…

Reliktas

Adamavo ąžuolas – tarsi reliktas, mums primenantis praeitį ir leidžiantis suvokti senovės lietuvių pasaulėjautą bei kupiną pagarbos požiūrį į gamtą. Prie šio medžio iki šiol giedamos archajiškos daugiabalsės aukštaičių krašto giesmės – sutartinės, atkeliauja žmonių pasisemti teigiamos gyvybinės energijos…